Pirmasis rankų šildytuvų išradimo etapas atsirado Chu valstijoje pavasario ir rudens laikotarpiu. Chu regionas buvo drėgnas, o Ču gyventojai mėgo perforuotuose smilkaluose deginti kvapias žoleles, kad išleistų garą, taip išrasdami rankų šildytuvus šilumai išsklaidyti ir šilumai išsklaidyti.
Senoviniai rankų šildytuvai buvo maždaug mažo meliono dydžio, lengvai nešiojami rankomis, todėl buvo daug patogesni nei kepsninės ar šildomos plytinės lovos. Be to, senovės žmonės dėvėjo plačias-rankoves chalatus, leidžiančius rankovėse ar krūtinėje nešioti rankų šildytuvus, todėl elegantiški pavadinimai „šiltesnis rankovėms“ arba „šiltesnis rankove{2}}“ papildo jų meilų potekstę. Tačiau keičiantis dinastijoms, spalva ir medžiagos šiek tiek pasikeitė, o forma iš esmės išliko tokia pati.
Anksčiau mokslininkai su rankų šildytuvais galėdavo sušildyti rankas ir pagerinti kraujotaką, o tai leido rašyti ir piešti vienu metu. Kaip sakoma: „Net jei poetas sušalęs iki kaulų smegenų, pavasario saulė šviečia ant riešo“.
Antrasis etapas buvo karšto vandens butelis, plokščias, apvalus puodas, pagamintas iš vario arba porceliano, su varžtu{0}}, kuris atidaromas viršuje. Per šią angą buvo įpiltas karštas vanduo ir padėtas į lovą, kad pakiltų temperatūra. Jie buvo pagaminti iš įvairių medžiagų, įskaitant varį, alavą ir keramiką, ir dažniausiai buvo moliūgo -formos su maža anga ir vidine diafragma, kad būtų išvengta nuotėkio. Daugelis aštuntojo ir devintojo dešimtmečių žmonių savo namuose vis dar turi gerai{7}}išlikusių pavyzdžių. Ankstyvosios versijos taip pat skyrėsi medžiaga, dažniausiai pagamintos iš vario, alavo ar keramikos.
Trečiasis etapas prasidėjo septintajame dešimtmetyje, kai buvo plačiai naudojami plastikiniai gaminiai, todėl buvo sukurti plastikiniai karšto vandens buteliai (trečioji karta), kurie pakeitė tradicinius karšto vandens butelius. Tarp trečiosios kartos buvo guminiai karšto vandens buteliai, o seniausias buvo Yongzi prekės ženklas – brangus vaikystės prisiminimas!